- duksėti
- duksė́ti, -ė́ja (dùksi), -ė́jo intr., dūksė́ti Š, dū̃ksėti, -ėja, -ėjo 1. refl. Š dūkti, vadėtis. 2. dūsuoti, kvėpuoti: Negalia vilkas nei dūksėt, ne tik ėst Žlv. Taip sunkiai duksėjo, jogei karštu prakaitu apsiliejo I. | refl.: Sunkiai dirbęs, nešęs, duksė́kies, kol atsiduksė́si J. Dūksė́tis [senas] negalì, ot i gyvenk Grd. 3. dūsauti, dejuoti: Vagis, matydamas, kad jau sugautas, nieko n'atsakė, bet iš baimės pradėjo duksė́ti oi, oi! BM8(Skp). Duksė́k, atmindama ant manęs, iš gilumo širdies J. 4. tikėtis, turėti viltį, viltis: Su vierna širdžia duksite šventai mielaširdystei jo PK211. Duksėk, sūnau, atleisti tau yra griekai tavo BtMt9,2. | refl. SD379, [K]: Jis mumis dū̃ksis DP42. Petras ... sylomis savo dūksė́jos DP198. Idant dūksė́tųs sylomus arba išminti savai DP111. Draudžia kiekvieną, idant nedūksė́tųs karaliumis nei kunigaikščiais DP223. Nasrų manų neklausėtės, tikėdamies pašalpos faraono ir dū̃ksėdamies šešėlyje Egipto DP620. 5. dingsėti: Gal nevienoje galvoje dūksėjo kada nors miglota [mintis], nerasdama išreiškimo ir žodžio V.Kudir. \ duksėti; atsiduksėti; išsiduksėti; nusiduksėti; pasiduksėti; prasiduksėti
Dictionary of the Lithuanian Language.